Judėjimas man niekada nebuvo apie sportą ar rezultatus. Tai visada buvo apie ryšį – su savo kūnu, su aplinka, su tuo momentu.
Gyvendama mieste, dažnai vaikščiodavau greitai – iš taško A į tašką B. Kai persikėliau arčiau gamtos, ėmiau vaikščioti kitaip. Be tikslo. Be skaičiavimo. Tiesiog eiti ir stebėti.
Mano mėgstamiausi takai
Yra vienas takas miške už namo, kurį aplankau kelis kartus per savaitę. Jis nėra ilgas – gal 40 minučių ten ir atgal. Bet kiekvieną kartą jis atrodo kitaip. Ryte ten kita šviesa nei vakare. Po lietaus kvepia kitaip nei saulėtą dieną. O žiemą, kai medžiai pliki, matosi toliau nei vasarą.
Šis takas tapo mano asmeniniu „kambariu“. Vieta, kur galiu būti viena su mintimis arba be jų.
Kaip pradėti
Jei norite įtraukti judėjimą gamtoje į savo ritualus, siūlau pradėti paprastai:
1. Pasirinkite artimą vietą. Nebūtina važiuoti toli. Parkas, miškelis, net didelis kiemas gali tapti jūsų vieta.
2. Eikite be tikslo. Palikite telefoną kišenėje arba namie. Eikite lėtai. Pastebėkite, kas keičiasi aplink.
3. Grįžkite reguliariai. Tas pats takas skirtingu laiku – tai visada naujas potyris.
Ką pastebiu dabar
Po kelerių metų tokių pasivaikščiojimų pastebėjau, kad pradėjau matyti smulkmenas. Kaip vėjas judina žolę. Kaip paukščiai kalba vienas su kitu. Kaip medis auga šalia kelio – kreivai, bet stipriai.
Šie pasivaikščiojimai tapo mano būdu „grįžti į žemę“. Po jų visada jaučiuosi ramesnė ir aiškesnė. Ir tai nieko nekainuoja – tik laiką ir dėmesį.
Kviečiu ir jus rasti savo taką. Nesvarbu, ar tai miškas, ar parkas, ar net kiemas. Svarbu, kad ten galėtumėte būti su savimi ir aplinka be skubos.