Natalie Hughes

Prieš daugelį metų gyvenau labai skirtingą gyvenimą. Miesto ritmas, nuolatinis skubėjimas, susitikimai, ekranai – viskas atrodė svarbu ir neatidėliotina. Tada vieną žiemą persikėliau į nedidelį namelį netoli miško Nyderlanduose. Ten, kur rytai prasideda ne nuo pranešimų, o nuo paukščių giesmės.

Pradžioje maniau, kad man bus sunku. Bet netrukus supratau, kad būtent čia, lėtame gyvenime, pradėjau jausti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau. Arbatos aromatas ryte. Kaip saulė šviečia pro langą kitaip kiekvieną dieną. Kaip paprastas pasivaikščiojimas miške gali tapti tikru nuotykiu.

Kaip viskas prasidėjo

Farinico gimė iš noro užfiksuoti tas mažas akimirkas. Pradėjau rašyti trumpas pastabas – ne dienoraštį tradicine prasme, o savotiškus „užrašus ant lapelio“. Apie tai, kaip vieną rytą nusprendžiau nevalgyti pusryčių skubant, o skirti dvidešimt minučių vien tam, kad lėtai paruoščiau avižinę košę su obuoliu ir cinamonu. Kaip keistai skaniai ji skonis, kai valgai sėdėdama prie lango ir žiūrėdama į medžius.

Po kelių mėnesių tokių pastabų supratau, kad tai nebe tik užrašai. Tai tapo būdu gyventi. Būdu, kuris padeda man jaustis labiau „čia ir dabar“. Ir aš norėjau tuo pasidalinti.

Ką reiškia ritualai man

Man ritualas – tai ne griežta taisyklė ir ne pareiga. Tai mažas, malonus veiksmas, kurį atlieku sąmoningai ir su dėmesiu. Tai gali būti penkių minučių kvėpavimas prieš pradedant darbą. Arba sprendimas vakare nežiūrėti telefono, o uždegti žvakę ir perskaityti kelis puslapius knygos.

Šie ritualai padeda man sukurti ribas tarp „skubos“ ir „buvimo“. Jie primena, kad diena nėra tik sąrašas darbų. Ji yra patirtis, kurią galima jausti visu kūnu ir protu.

Kodėl rašau apie skonio atradimus

Maistas man visada buvo daugiau nei kuras. Tai būdas tyrinėti pasaulį. Kai pradėjau sąmoningai mažinti cukraus kiekį, atradau, kad pomidorai gali būti saldesni, nei maniau. Kad morkos turi savitą, žemės skonį. Kad citrina su trupučiu medaus gali būti tikras desertas.

Rašydama apie tai, noriu parodyti, kad skonio pasaulis yra daug platesnis, nei mums dažnai atrodo. Ir kad norint jį atrasti, nereikia specialių ingredientų ar sudėtingų receptų. Pakanka sulėtinti ir atkreipti dėmesį.

Judėjimas ir gamta

Judėjimas man nėra sportas. Tai būdas būti gamtoje ir jausti savo kūną kitaip. Dažniausiai tai paprasti pasivaikščiojimai – be tikslo, be skaičiavimo žingsnių. Kartais einu tuo pačiu taku kelis kartus per savaitę ir kiekvieną kartą pastebiu ką nors naujo: kaip pasikeitė šviesa, kaip kvepia oras po lietaus, kaip medžiai reaguoja į vėją.

Šie pasivaikščiojimai tapo mano asmeniniu būdu „grįžti į save“. Po jų visada jaučiuosi ramesnė ir aiškesnė.

Ką noriu perduoti skaitytojams

Rašydama Farinico noriu pasakyti vieną dalyką: jums nereikia keisti viso gyvenimo, kad jaustumėtės geriau. Pakanka pradėti nuo vieno mažo ritualo. Vienos sąmoningos minutės. Vieno skanaus kąsnio, suvalgyto lėtai.

Šie maži dalykai kaupiasi. Ir vieną dieną pastebite, kad jūsų dienos tapo švelnesnės, skanesnės ir prasmingesnės.

Ačiū, kad skaitote mano užrašus. Tikiuosi, jie įkvėps jus atrasti savus ritualus.